Minčių sūkurys
Klaudija Audickaitė
9/26/20261 min read
Šviesą pasiglemžia kapai, o namai nuo manęs – taip toli. Tolimos ir svajonės, ir tai, ką kažkada vadinau savimi. Einu ir mano kojos basos. Žolė jas tylėdama glosto... Jaučiu, lyg žinočiau, kur mano namai, bet kelias vis tiek juos užstoja. O tos įkyrios mintys man vis kandžioja odą, iki kaulų, iki nebūties – kol juoda tyla užsirakina ir nelieka man kur nuo jos pasislėpt. Aš rėksiu iš proto, kol ir mano balsas pavirs į tą tylą, kol mane išvarys iš savęs ta naktis, kuri niekad neklydo. Ir karstas. Ir vanduo. Ir gėlės. Ir aš. Toluma. Tuštuma. Gyvenimas glosto per švelniai, kad suprasčiau, kur jo pradžia. Paradoksai gyvenimo gula ant pečių lyg neprašytas lietus. Kai atrodo, kad viskas pražūva, tik tada išgirsti save iš vidaus.
Kontaktai
El. paštas
Klaudija Audickaitė © Visos teisės saugomos.
Jei tau įdomu, kuo gyvenu, kaip gimsta nauji kūriniai ir kur vyksta artimiausi renginiai – prisijunk prie mano skaitytojų rato.
Kartą per mėnesį atsiųsiu trumpą laišką su svarbiausiomis naujienomis ir išskirtiniu žvilgsniu į mano kūrybos užkulisius.