Poezija

*

Laiko mažai.

Dienos bėga.

O prasmė?

Kokia ji?

Tik kasdienybės

Sunkumas

Kaip kryžiaus. *

*

Durys atsivėrė

Nebyliai.

Pamačiau šešėlį juodą –

Tave.

Tamsoje

Kažką pasakei.

O aš pagalvojau:

Net mintis ateina

Tavo balsu.

Tik šįkart –

Per vėlai.

*

*

Idiotas

Guliu.

Musė.

Zvimbia.

Į plaukus įsipainiojo.

Kutena mažomis kojytėmis,

Tarsi masažuotų mano nervus.

Nervus!

Užmušiu.

Užmušiu tave, sakau,

Su knyga!

Knyga „Idiotas“.

Dostojevskis.

Ironiška?

Musė mirs nuo idioto.

Ir kraujo dėmelė liks tarp eilučių,

Lyg raudonas kabliataškis.

Bet palauk.

O gal aš padauginu?

Gal ji nori man kažką pasakyti?

Zvimbimas – kažkoks kodas?

Ir ji tarsi šaukia man:

„Neužmušk manęs, žmogau, aš tavo atspindys!“

Nukirpsiu sparnus.

Tegul ropoja kaip menkas šešėlis.

Bet ji nusileidžia ant mano lūpų.

Tarsi bučiuoja.

Tarsi sako,

Kad aš be jos neturiu monologo.

Ir aš pagalvojau –

Jei užmušiu musę,

Užmušiu ir save.

Knyga kabo ore.

Bet kažkas sustabdo.

Lyg nematoma ranka

Prispaustų mano riešą.

Lyg iš vidaus kas nors sušnabždėtų:

„Nedaryk!"

Aš nuleidžiu ranką.

O mūsė vėl zvimbia.

Vėl juokiasi.

Aš – idiotas.

Ji – valdovė.

*