Prifarširuota priklausomybė

Aš esu cigaretė. Ne kokia tai kontrabandinė, o Marlboro auksinė. Rymoju čia koridoriuje, dėžutėje, prie veidrodžio ir laukiu tavęs, kol pabučiuosi. Kol įtrauksi į save visus mano nuodus. Aš pigi, bet vis tiek trokštama ir reikalinga. Manau, kad tai skamba ironiškai, nes mano viduje – tik plonai pjaustyti džiovinti tabako lapai ir nežinia kas dar – tikriausiai kažkokios neaiškios priemaišos, įvairūs priedai.

Prisimenu laikus, kai mane dar tik gamino fabrike. Savo akimis mačiau tūkstančius tokių pačių kaip aš – plonų smirdandčių cigarečių. Tada dar nesupratau savo gyvenimo tikslo. Prasmės, kad turiu atrasti žmogų, kuris mane taip godžiai pabučiuos, iščiulps visus nuodus, surūkys ir aš tapsiu jo dalimi. Tada tik galvojau, kad mano gyvenimas yra absurdas, kad esu niekam tikusi ir nieko nepasieksiu, nes tokių kaip aš yra milijonai ir nesu niekuo išskirtinė.

Tačiau vieną akimirką supratau, kad visgi ne... Esu svarbi. Turiu surasti tą žmogų, kuriam aš tapsiu didžiausiu troškimu. Ir jis manęs taip aistringai norės. Tik niekaip nesuprantu, kodėl žmonės ieško tokių kaip aš – tai atrodo labai keistai. Kodėl jie nori tų nuodų? Kodėl? Kodėl..? Gal todėl, kad aš pažadu trumpą palengvėjimą. Tokį mažą atokvėpį nuo jų pačių minčių. Juk jie visada cigaretes laiko tarp pirštų kaip kokį ritualą ir atrodo lyg jie galvoja, kad turime kažkokius atsakymus. Kokie kvaili tie žmonės, kokie jie idiotai – aš juk tik lėtai degantis klausimas. Tik chemijos gabalas. Prifarširuota priklausomybė. Karikatūra. Mėšlavabalis.

Keista, ar ne? Aš laukiu, kol mane sunaikins. O jie laukia, kol aš juos nuraminsiu. Kitos cigaretės kartą man pasakojo, kad stebėti žmones iš pakelio vidaus yra labai juokinga. Nes vieni nervingai barbena pirštais, kiti juokiasi per garsiai, tarsi bandytų užgožti kažką viduje. Ir visi jie be išimties vienodai godžiai ieško ugnies – tos mažos, nekaltos liepsnos. Aš taip pat vis dažniau pagalvoju apie tą momentą. Ar aš jo laukiu? Ar laukiu savo gyvenimo prasmės? Tos liepsnos. To pirmo prisilietimo. To trumpo ir tikro karšto bučinio, nuo kurio pradėsiu nykti. Paradoksalu, bet būtent tada aš pagaliau tapsiu tuo, kuo buvau sukurta būti. Iki tol aš tik laukiu, o po to – manęs jau lauks pabaiga.

Tarp šių dviejų būsenų telpa visas mano gyvenimas. Ir vis dėlto... yra kažkas beveik romantiško tame, kaip žmonės cigaretes prisidega. Kaip įtraukia pirmą dūmą, užsimerkia. Lyg būtume ne nuodai. Lyg mumyse slypėtų jų vaikystė, jų pirmos klaidos, jų neišsipildžiusios svajonės. Nes cigaretė tampa jų tylos dalimi. Jų pauze tarp sakinių. Jų pretekstu išeiti į balkoną, pabūti vieniems – surūkyti, išgerti puodelį juodos kavos. Bet labai ironiška, kad žmonės kaltina tas cigaretes. Prisiperka didžiausius kalnus, bet visada dejuoja, kad mus reikia kažkur mesti, kad negalima mūsų pirkti, kad vaikams mūsų negalima ir, kad žudome. Ir vis sako vieni kitiems: ,,Tu rūkai? Juk nesveika“, lyg būtume neadekvačios.

Įžeidinėja. O tada vėl užsidega. Ir mus žudo. Ir save tada? Kaip čia išeina? Aš nesipriešinu. Aš neturi pasirinkimo. Mano laisvė baigiasi ties žmogaus pirštais. Mano egzistencija priklauso nuo žmogaus silpnumo.

Ir vis dėlto, jei galėčiau rinktis, ar laukčiau tos liepsnos? Nežinau. Galbūt tas laukimas ir yra vienintelė mano prasmė. Tas keistas tarpas tarp būti ir sudegti. Tarp pažado ir pelenų. Nes kai galiausiai mane uždegsi – aš nebeturėsiu klausimų. Tik dūmus. Ir tave...